Visagino apylinkių priešistorė  Ankstyviausi duomenys apie Visagino savivaldybės teritorijos priešistoriję mus pasiekė iš VIII-VII tūkst.. per. Kr.. Archeologų radiniai pasakoja mums apie gyvenimą šiose vietovėse, buities ir karybos istoriją. Archeologiniai radiniai liudija, kad čia nuo senų senovės gyveno lietuvių gentis.
Plačiau:
Visagino miestas (buvęs Visagino kaimas) ir Visagino apylinkės įeina į paskutiniojo apledėjimo palikto ežerų virtinės juostą, nusidriekusią nuo Maklenburgo (Vokietija) per visą šiaurinę ir šiaurės rytinę Lenkiją, pietų, pietryčių ir rytų Lietuvą, pietryčių Latviją ir toliau šiaurės rytų kryptimi. Ties šia Europoje palikta regresuojančio ledyno juostos riba – marginalinio ledyno senslėniu – į Lietuvos teritoriją patraukė pirmieji gyventojai, įvardijami Hamburgo kultūros žmonėmis, kurie tundrinėje aplinkoje klajojo paskui šiaurės elnių bandas. Ankstyviausi duomenys apie Visagino apylinkėse gyvenusius žmones siekia iš preborealinio ir borealinio – VIII–VII tūkst. pr. Kr. – laikotarpio ribos. Preborealio antrojoje pusėje, ypač borealio laikotarpiu, vyko intensyvūs reljefą formuojantys gamtiniai procesai. Išraiškingu borealio kraštovaizdžio elementu tapo dideli ežerai, tarp jų ir Drūkšių. Upių slėniai šiuo laikmečiu pasižymėjo dideliais užliejamais plotais, gausiomis senvagėmis ir laikinais pratekamais ežerais, prasidėjusiu pelkėjimo ir durpėjimo procesu.
Iš šio laikotarpio Zavisiškių kaimo teritorijoje (netoli Smalvykščio ežero) buvo aptikti pavieniai mezolitiniai Kundos kultūrai būdingi dirbiniai. Tai titnaginis skaldytinis, žinomas dar iš XIX a. archeologinių rinkinių, patekęs į Vilniaus senienų muziejų. Vėliau, XX a. paskutiniame dešimtmetyje, Drūkšių ežero regione vykdant žvalgomuosius tyrimus, prie Smalvykščio ežero buvo aptikta ir kitų dirbinių: titnaginių skelčių ir Kundos kultūrai būdingo antgalio dalis, priskiriama Pulli tipui.
Pagal tyrinėtų Kundos (Pulli) kultūros gyvenviečių medžiagą matyti, kad Pulli technokompleksui yra būdinga skeltinė technika, skirta taisyklingoms skeltėms gauti panaudojant nuspaudimo techniką ir tokius vienagalius kūginius skaldytinius, kokie aptikti Zavisiškėje. Kundos (Pulli) kultūros gyvenviečių medžiaga buvo aptikta daugelyje Rytų Lietuvos regiono vietų: Šaltaliūnės, Pakretuonės 4 ir kitose Kretuono apyežerio gyvenvietėse. Aptinkami dirbiniai, kaip ir Zavisiškių ankstyvojo mezolito radiniai, buvo gaminami iš labai geros kokybės titnago žaliavos, išgaunamos, matyt, titnago kasyklų kreidos kloduose pietų Lietuvoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje.
Ištirpus ledynams formavosi ežerai. Ankstyvojo mezolito gyvenviečių galima aptikti prie rininių ežerų, tačiau prie karstinių ne visuomet, nes jų susidarymas vyko ne vien preborealinio laikmečio pradžioje. Drūkšių ir kitų Visagino apylinkėse esančių ežerų aplinkumoje po vandeniu ar uždurpėjusiose pakrantėse šiuo metu gali būti ir daugiau vėlyvojo preborealio bei ankstyvojo borealio gyvenviečių, nes ežerų vandens lygis tuo metu buvo labai žemas. Vėliau vandens lygis pakilo, bet dažnai svyruodavo. Tuo metu prie ežerų gyvenę žmonės gaudė lydekas, šamus, lynus, ešerius, karšius ir kt. žuvis. Iš viso iš šio laikotarpio žinoma 13 maistui vartojamų žuvų rūšių.
Mezolito laikotarpiu pasikeitus gamtinei aplinkai pakito sėslumo ir sezoniško stovyklavimo santykis. Gyventojai turėjo prisitaikyti prie miško aplinkos. Išplitus individualiai medžioklei ir žvejybai, bendruomenės žmonės kilnodavosi mažesniu spinduliu, nes tam trukdė saugomos kaimyninių bendruomenių teritorijos ir atskiroms bendruomenėms priklausančios maisto išteklių vietos, nors titnago žaliavą, Zaviškių gyvenvietės atveju, gaudavo iš tolimų vietų. Mezolito laikotarpio gyvenvietės aptinkamos prie didesnių vandens masyvų, kur galima buvo žvejoti, o netoliese ir medžioti. Šiuo metu išlieka bazinės gyvenvietės ir atsiranda sezoninės stovyklavietės, kuriose žmonės apsistodavo rinkdami maistą, medžiodami. Tokia sezonine stovyklėle galima laikyti Zavisiškes, kur aptikta pagrindinai su medžiokle susiję titnago dirbiniai.
Neolito laikotarpio (VI tūkst. vidurys–III–II tūkst. riba) pavienių dirbinių aptikta daugelyje Visagino apylinkių vietų. Prieš metus, žvalgant būsimą naujos atominės elektrinės vietą, prie Smalvos ir Drūkšių ežerą jungiančio Smalvelės upelio krantų ties Būdinių ir Yliškių kaimais bei Gulbinės žiotimis netoli Užupio kaimo buvo aptikta Narvos kultūrai būdingų dirbinių: keramikos, titnago dirbinių. Aptikta keramika yra būdinga ankstyvajai Narvos kultūrai. Puodai, pagal aptiktas puodų dalis, buvę smailiadugniai, puošti apvalių duobučių, aštrių įraižų įspaudais. Molio masėje gausu organinės kilmės priemaišų. Tarp titnaginių dirbinių aptikta nedidelių skaldytinių, gremžtukų, ašmenėlių naudotų kaulo ir rago dirbiniuose, skirtuose medžioklės ir žvejybos įrankiams.
Grikiniškės pusiasalyje (Drūkšių ež.) apie 270 m į šiaurės rytus nuo atominės elektrinės aušinamojo kanalo žiočių 2006 m. aptikta mezolito ir neolito laikotarpio (VIII–III tūkst. pr. Kr.) Kundos ir Narvos kultūroms būdingi dirbiniai: titnaginiai, kauliniai dirbiniai, viduriniojo neolito laikotarpio Narvos kultūros keramika. Apie 240 m į Rytus nuo šios gyvenvietės aptikta antra Grikiniškės gyvenvietė, taip pat datuojama mezolito ir neolito laikotarpiais. Grikiniškės pusiasalio šiaurinėje dalyje aptikta trečia akmens amžiaus gyvenvietė, datuojama VIII–IV tūkst. pr. Kr. laikotarpiu. Čia be titnaginių dirbinių aptikta kaulinių radinių: stėlės antgalių, darbo įrankių.
Drūkšių ežero pietinėje dalyje, apie 1,4 km į pietvakarius nuo aušinamojo (įsiurbimo) kanalo žiočių, aptikta mezolito ir neolito laikmečio Petriškės gyvenvietė su panašiais titnago ir kaulo beirago dirbiniais, kaip ir Grikiniškės gyvenvietėse.
Visagino apylinkėse per visą neolito laikotarpį gyveno Narvos kultūrai priskiriamos žmonių bendruomenės, kurios daugiausia vertėsi žvejyba, medžiokle ir rinkiminiu ūkiu.
Labai reikšmingas yra tiek iš neolito, tiek vėlesnių – žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus laikų – kunigo J. Žiogo surinktas, o šiuo metu Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas akmeninių kirvių rinkinys, kurio nemaža dalis yra iš piečiau Visagino – Gaidės ir Rimšės apylinkių. Gaila, kad nėra išlikusios tikslios šio rinkinio kirvių radimo vietos. Šiame rinkinyje be įtveriamųjų akmeninių kirvių, kurie datuojami neolito ir ankstyvojo bronzos laikotarpiu, rasta akmeninių su skylėmis kotui kirvių, datuojamų viduriniojo ir vėlyvojo bronzos amžiumi.
 Visagino apylinkėse gausu piliakalnių. Į pietryčius nuo Visagino yra Čeberakų, į vakarus ir šiaurės vakarus – Vitkūnų, Jurkakalnio, o į pietvakarius – Vaškonių, Dūkštelių I, II, Pasamanės ir Sokiškių piliakalniai. 2006 m. į pietus nuo Visagino Vėderinių kaimo riboje buvo aptiktas Vėderinių piliakalnis, o pietinėje Drūkšių ežero pakrantėje Petriškės piliakalnis.
Ankstyviausias, menantis vėlyvojo bronzos amžiaus laikus, yra Sokiškių (Juodžeminis kalnas) piliakalnis Samanio ežero pietiniame krante, tyrinėtas 1980–1983 m. Piliakalnis turi 68x56 m dydžio aikštelę ir aukštus, iki 22 m aukščio nuo ežero pusės, šlaitus. Šalia piliakalnio yra buvusi gyvenvietė, kurioje buvo aptikta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, kaulinių ir iš molio pagamintų dirbinių. Joje kultūrinis sluoksnis siekia iki 1 m.
Piliakalnio aikštelėje aptiktas iki 2 m storio kultūrinis sluoksnis su įvairiais radiniais: akmeniniais įtveriamaisiais ir su skyle kotui kirviais, šlaku, gyvulių kaulais, brūkšniuota, gludinta,grublėta keramika, kaulo dirbiniais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. pirmąja puse–V a. po Kr. Jame išskiriami keli kultūriniai sluoksniai: ankstyvasis – I tūkst. pr. Kr. pradžios ir vidurio, priskiriamas vėlyvajam bronzos amžiui, antras – I tūkst. pr. Kr. pab. ir trečias – I tūkst. po Kr. pradžia. Pirmojo ir antrojo piliakalnio apgyvendinimo laikotarpiais kultūriniuose sluoksniuose aptinkama daug kaulinių ir raginių dirbinių, o vėlyvajame – jau geležiniai įrankiai: peiliai, ylos, ietigaliai, žalvariniai papuošalai.
Piliakalnio aikštelės šiaurės vakarų ir šiaurės rytų krašte aptiktas 2–3 m pločio viršuje iki 1,5 m pločio apačioje negilus griovys, už kurio buvo supiltas 2 m pločio ties pagrindu, iki 0,7 m aukščio pylimas, o už jo antras 5 m pločio ir iki 2 m gylio griovys, kurio vidinėje pusėje stovėjo medinė užtvara. Šiaurės vakarinėje aikštelės pusėje buvo įrengti į pilaitę vedę vartai, kuriuos nuo aptvaro šlaito tvirtino 5,5 m ilgio statmenų stulpų eilės. Pilaitės viduje stovėjo mediniai stulpinės konstrukcijos pastatai, kurie ne kartą buvo degę. Be antžeminių pastatų aikštelės teritorijoje aptikta žeminė.
Šio piliakalnio tyrimai yra labai svarbūs nustatant piliakalnių formavimosi pradžią, aptariant bronzos amžiaus materialinę ir dvasinę kultūrą.
Artimas Sokiškių piliakalniui yra Dūkštelių I piliakalnis su šalia esančia gyvenviete Persvėto ežero šiaurrytiniame krante, kuris taip pat datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse–I tūkst. pr. Šį piliakalnį 1909 m. tyrinėjo archeologas L. Kšivickis. Piliakalnio aikštelėje aptiko 50 cm storio kultūrinį sluoksnį, židinių, žeminę ir daug brūkšniuotosios keramikos, kaulinių ietigalių, ylų, akmeninių kirvukų su skyle kotui, galąstuvų. Šalia piliakalnio esančioje gyvenvietėje aptiktas 1,1 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos.
I tūkst. pr. Kr. Viduriu – IV a. po Kr. datuojamas 2006 m. aptiktas Petriškės piliakalnis, kuriam įrengti buvo pasirinkta masyvi ir aukšta ežero pakrantės kalva, iš pietų ir rytų atskirta pelkėtos daubos. Piliakalnis apima bemaž 1 ha plotą. Jame aptiktas 35 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuotosios keramikos kultūrai būdinga keramika ir kauliniais radiniais.
Šiam piliakalniui chronologiniu požiūriu artimas Jurkakalnio piliakalnis (Pilies kalnas) esantis Mekšrinio ežero vakariniame krante, kuriame buvo 47x43 m dydžio aikštelė su 5–6 m aukščio nuolaidžiais šlaitais. Piliakalnyje aptikta akmeninių kirvių, trinamųjų girnų bei brūkšniuotosios keramikos. Pagal tai piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antra puse.
Tarp kiek vėlesnių – jau I tūkst. pradžios – piliakalnių išsiskiria Čeberakų piliakalnis, esantis Gaidės miške į šiaurės vakarus nuo Pasamanės ežeriuko. Šis piliakalnis turi 60x20 m dydžio aikštelę. Galuose aikštelė įtvirtinta dviem pylimais ir grioviais. Piliakalnio šlaitai statūs – siekia iki 11 m aukštį. Piliakalnis yra įdomus tuo, kad jo šlaite yra 10 m terasa, už kurios yra griovys ir šalia jo 6 m pločio pylimas. Šį piliakalnį pirmasis plačiau 1909 m. aprašė minėtas kunigas J. Žiogas.
To paties romėniškojo laikotarpio, tik smarkiai apardytas Vaškonių piliakalnis yra Girelės miške į vakarus nuo Antaniškės I kaimo. Piliakalnis nedidelis, jo aikštelė siekia 25x10 m, šlaitai iki 8 m aukščio. Šalia piliakalnio 1989 m. buvo aptikta vėlyvos brūkšniuotos keramikos puodų šukių, matyt, iš šalia jo buvusios gyvenvietės. Piliakalnis netyrinėtas.
Kitas Dūkštelių (Putrakalnis) piliakalnis yra 350 m į šiaurės rytus nuo aukščiau aprašytojo Dūkštekių I piliakalnio, pietiniame Samanio ežero krante. Tik šis piliakalnis yra vėlesnio laikotarpio ir datuojamas I tūkst. pr. Kr. viduriu ir vėlesniu laikmečiu. Piliakalnis turi mažą 11x7 m aikštelę ir apie ją 2 m aukščio ir 13 m pločio pylimus, kurie aikštelę juosia iš visų pusių. Šis piliakalnis yra slėptuvinio pobūdžio ir naudotas, matyt, tik iškilus pavojui. Gyventojai gyveno netoli piliakalnio atviro tipo gyvenvietėse. Tiek Sokiškių, tiek Dūkštelių I ir II piliakalnius galėjo palikti tie patys čia gyvenę Rytų Lietuvos brūkšniuotosios keramikos kultūros bendruomenių palikuonys.
Į šiaurės vakarus nuo Visagino tarp Smalvykščio ir Arklinio ežerų yra to paties laikotarpio kaip ir Samanio ežero apylinkėse čia gyvenusių bendruomenių paliktas Vitkūnų piliakalnis. Jo aikštelė 60x27 m dydžio, šlaitai statūs, iki 12 m aukščio. Šalia piliakalnio aptikta gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antąja puse-–I tūkst. viduriu.
2006 m. aptiktas naujas Vėderinių piliakalnis, kuris yra to paties laikotarpio kaip ir Vitkūnų piliakalnis. Piliakalnis yra į pietus nuo Visagino, 800 m į pietryčius nuo plento Dūkštas–Visaginas ir žvyrkelio Rudėniškės–Beržininkai sankryžos. Piliakalnis turi 24x22 m pločio aikštelę, kurios galuose yra pylimai. Vienas jų apie 25 m ilgio ir 7 m pločio, kitas – 20 m ilgio ir 3 m pločio. Piliakalnis apardytas arimų. Jo aikštelėje yra iki 50 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta brūkšniuotosios keramikos kultūros puodų šukių.
Visagino apylinkių piliakalniai apima I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. laikotarpį. Per šį laikmetį keletą kartų keitėsi piliakalnių gynybinė įranga, gyvenviečių išsidėstymas prie piliakalnių. Visagino apylinkėse aptinkami patys ankstyviausi Lietuvos teritorijoje piliakalniai (Sokiškiai, Ignalinos r.). Šiems ankstyviausiems piliakalniams įrengti buvo panaudotos atskirų kalvų viršūnės, o jų aikštelės, kuriose stovėjo stulpinės konstrukcijos pastatai, buvo apjuosiamos medinėmis tvoromis. Vėliau, I tūkst. pr. Kr. Viduryje, jie jau buvo stiprinami pylimais ir šalia esančiais grioviais. Šalia šių piliakalnių egzistavo nedidelės gyvenvietės, kaip pvz., netoli Petriškės piliakalnio dvi to paties, kaip ir piliakalnis, laikotarpio gyvenvietės. Tik II–III a. sunykus brūkšniuotosios keramikos kultūrai, dalis piliakalnių apleidžiama, o dalyje gyvenama toliau. Tačiau piliakalniai pradėti labiau stiprinti: aukštinti pylimai, statinti jų šlaitai, įrengtos kelios eilės įtvirtinimų. Tautų kraustymosi laikotarpiu II–VI a. pr. pasirodo miniatiūriniai piliakalniai (Dūkštelių, Putrakalnio tipo), kur pavojaus metu slėpdavosi netoli piliakalnių gyvenusios bendruomenės. Šio laikmečio didesni piliakalniai ilgainiui tapo bendruomenių gynybiniais, administraciniais centrais. Juose gyveno bendruomenės diduomenė, karo vadai. Netoli tokių piliakalnių aptinkami pilkapynai. Čia formavosi gentinės bendruomenės centrai su medinėmis pilaitėmis.
Iš piliakalnių su medinėmis pilaitėmis ilgainiui susiformuoja stambesnės pilys. Viena jų buvo Drūkšių pilis, esanti Drūkšių ežero rytinėje pakrantėje (dabar Baltarusijos teritorija), apimanti net 21 ha plotą. Pilies aikštelė, apimanti pusės ha plotą, yra netaisyklingos formos, nuo sausumos puslankiu apjuosta ilgu 9–10 m aukščio pylimu, kuris jungiasi su mažuoju, nuo ežero pusės buvusiu pylimu. Virš pylimų stovėjo gynybinės sienos ir bokštai. Šalia Trakų, Platelių, Medilo ji buvo viena iš nedaugelio Lietuvos pilių, stovėjusių didelių ežerų salose. Trumpai pažymint galima pasakyti, kad XI–XII a. riboje sudegintos lietuvių gyvenvietės pilaitėje Polocko kunigaikštis Briačislavas įkūrė Breslaują, o sienos apsaugai buvusioje lietuvių pilaitėje įrengta Drūkšių pilis. XIII a. – Mindaugo laikais – Breslaują ir Polocką jau valdė Lietuva. Traidenio laikais Drūkšių pilis buvo fortpostas prieš Livonijos ordino pastatytą Daugpilio tvirtovę. Drūkšių piliai ginti gyventojai buvo atkelti iš Skalvos teritorijų. Tai liudija vietovardžiai, pvz., Tilžės vardu vadinamas kaimelis esantis Drūkšių ežero šiaurinėje pakrantėje. Ši pilis turėjo didelę reikšmę ne tik ginant Lietuvą nuo Livonijos ordino, bet ir nuo Rusios. Pilį XV–XVI a. valdė Vilniaus vaivados. Net Livonijos karo metu joje stovėjo lietuvių įgula. Nuo XVII a. pilis ir čia įkurtas dvaras buvo apleisti.
Visagino apylinkėse yra buvę stambių dvarų. Vienas jų Stabatiškės esantis apie 550 m į pietryčius nuo pagrindinių kelių kryžkelės ties Ignalinos AE centriniu korpusu. Remiantis naujausia archeologine medžiaga galima teigti, kad čia jau XV a. antroje pusėje–XVI a. egzistavo sodybvietė, priklausiusi Radvilų valdomam Drūkšių dvarui. Stabatiškės dvarvietė egzistavo iki XVII a., vėliau čia XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje vėl buvo pastatytas dvaras.
Rytų Lietuva – pilkapių kraštas. Čia suregistruota apie 256 pilkapių grupės su daugiau kaip 6500 pilkapių. Apie Visaginą yra buvę ir šiuo metu dar yra daug pilkapynų.
Be gyvenamųjų vietų – gyvenviečių, piliakalnių – Visagino apylinkėse gausu laidojimo paminklų. Pačiame Visagino kaime 0,4 km į rytus nuo jo buvo pilkapių grupė, kurią dar XX a. pradžioje sudarė 4 sampilai – du iš jų tyrinėjo J. Žiogas. Pilkapiuose jis aptiko griautinius palaidojimus, apdėtus akmenų ratais. Dviejų pilkapių vietos dar iki 1970 m. buvo išlikusios, tačiau statant Visagino miestą, netoli Gulbinės upelio, jie buvo sunaikinti.
Samanio ežero vakariniame krante Pasamanės pilkapyne dar XX a. pradžioje buvo 8 pilkapiai, kurių dalį apardė vietinių gyventojų kasami bulviarūsiai. Šie pilkapiai buvo apie 800 m nuo Čeberakų piliakalnio. Pilkapių sampilai buvo 5–7 m skersmens. Juos tyrinėjo J. Žiogas, tačiau kokių nors laidosenos pėdsakų neaptiko. Tikriausiai to meto tyrinėtojas dirbo nemetodiškai ir galėjo po pilkapių sampilais nepastebėti likusių palaidojimų.
Į pietus nuo Visagino ir į šiaurę nuo Lapušiškės buvo labai didelis pilkapynas. Jamepriskaičiuota virš 40 sampilų. Sampilų skersmuo siekė nuo 6 iki 12 m, o aukštis jų – 1,4 m. Šių pilkapių dalį 1900 m. tyrinėjo J. Žiogas. Čia jis rado sampilų su akmenų vainikais, bei aptiko sudegintų mirusiųjų žmonių kapų, o dviejuose pilkapiuose palaidotus žirgus su balnakilpėmis. Mirusiųjų kapuose buvo aptikta geležinių siauraašmenių pentinių kirvių, įmovinių ietigalių, žalvarinių papuošalų, kurie datuojami VIII–XII a.
Kita pilkapių grupė yra buvusi į vakarus nuo Bestinio ežero ir į pietvakarius nuo Visagino ežero. Čia XX a. viduryje dar buvo 3 pilkapiai, kurių sampilų skersmuo siekė 10–11 m Juos juosė akmenų vainikai. Sampilai buvo apardyti, juose matėsi sudegintų mirusiųjų kaulų.
Dar viena pilkapių grupė buvo Sausašilio miške šiaurvakarinėje Bestinio ežero pakrantėje. Čia būta 4 pilkapių. Du iš jų 12 m skersmens ir virš 2 m aukščio, kitų dviejų pilkapių sampilų skersmenys siekė iki 8 m ir 1,5 m aukščio. Pilkapiai buvo apjuosti grioviais, kurie būdingi IX–XII a. Pilkapiams.
Didesnė pilkapių grupė yra Žagarinės kaimo ribose, pamiškėje, netoli nuo vakarinės Luodžio ežero pakrantės. Čia būta 13 pilkapių grupės. Išlikusių pilkapių sampilai yra 10–12 m skersmens ir apie 1–1,20 m aukščio. Pilkapiuose kaimo gyventojai buvo aptikę žirgo griaučių ir balno kilpų, kurie datuojami IX–XII a.
XX a. viduryje Dūkšto (Vigodka) pilkapyne buvo žinoma didelė iš 106 sampilų pilkapių grupė. Šis pilkapynas yra miške apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto tarp plento Ignalina–Zarasai ir geležinkelio, Dūkštų girininkijos 172 ir 176 miško kvartaluose. Pilkapių sampilai buvę 5–14 m skersmens ir iki 1,2 m aukščio. Didesnėje pilkapių grupėje yra vienas pilkapis, kurio sampilas yra 18 m skersmens ir 1,6 m aukščio. Pilkapyną 1909 m. tyrinėjo T. Daugirdas ir L. Kšivickis, kurie ištyrė 4 pilkapius. 2000 m. pilkapyne jau bebuvo 94 pilkapiai. Apardytus pilkapius 1999 m. tyrė archeologai R. Kraujalis, Z. Baubonis ir V. Kliaugaitė. Vieno pilkapio kape buvo aptiktas degintinis kapas, kuriame rastas geležinis peiliukas ir žalvarinis diržo apkalas. Kitame pilkapyno pilkapyje aptiktas degintinis kapas, kuriame rasta žalvarinė apyrankė, trečiame tais pačiais metais tirtame pilkapyje rastas geležinis įmovinis kirvis ir siauraašmenis pentinis kirvis. To paties pilkapio antrame kape aptiktas molinis verpstukas, žalvarinė įvija. Pilkapyne aptikti kapai datuojami V–VI a.
Pilkapis yra senovės laidojimo vieta, kur iš žemės ar iš žemės ir akmenų supilamas kapas. Sampilas buvo pilamas virš kapo duobės arba virš kapo ant žemės paviršiaus. Pilkapių sampilai yra nuo 5 m iki 25 m skersmens, didesnio skersmens – retos išimtys. Mirusiųjų laidojimas pilkapiuose Rytų Prūsijoje, Vakarų Lietuvoje ir Latvijoje žinomas nuo žalvario amžiaus vidurio (II tūkst. pr. Kr. pabaigos), o Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje – nuo IV a. pradžios iki XII a.
Rytų Lietuvoje nuo V a. iki VI a. pradžios dalis mirusiųjų pilkapiuose buvo laidojami nedeginti, o nuo VI a. iki XII a. – visi sudeginti. V–VII a. pilkapių sampilai buvo su akmenų vainikais, vėliau VIII–XII a. sampilus juosė duobės ar grioviai. Dažnai kartu su mirusiais pilkapyje ar atskirai pilkapiuose buvo laidotas sudegintas ar nedegintas žirgas.
Nedeginti mirusieji su įkapėmis pilkapiuose laidoti duobėje, virš kurios buvo daromas pilkapio sampilas. Degintinį kapą pilkapyje sudarė sudegusių mirusiojo kaulų ir apdegusių įkapių krūvelė, pernešta iš laužavietės. Kartais aplink tą palaikų krūvelę būna padėta keletas akmenų.
Rytų Lietuvoje pilkapių grupės yra įvairaus dydžio: nuo kelių ar keliolikos iki 100–150 pilkapių. Didžiausi pilkapynai Rytų Lietuvoje yra Gedžiūnėliuose (Ignalinos raj.) virš 500 pilkapių ir Kretuonyse (Švenčionių raj.), kur pilkapynus sudaro daugiau kaip 300 pilkapių. Arčiausiai Visagino žinoma Vigodkos pilkapių grupė, kur šiuo metu yra išlikę apie 94 pilkapiai.
Apie Visaginą žinoma daug šventviečių, akmenų su duobutėmis ir kt.
Reikšmingesniu tektų laikyti į pietryčius nuo Tilžės kaimelio 1988 m. autoriaus aptiktą prie Malkos įlankos į pietus nuo Žeinušos ežero akmenį su duobutėmis. Stambiagrūdžio granito viršutinėje plokštumoje yra iškaltos trys trikampiu išsidėsčiusios 4–6 cm skersmens ir 1–1,5 cm gylio duobutės 20, 28, 43 cm atstumu viena nuo kitos. Kalvelėje, kur yra aprašomas akmuo, yra dar šeši akmenys, supantys ratu akmenį su duobutėmis. Ši vieta laikoma šventviete.
Užupiuose, apie 0,85 km į vakarus nuo Drūkšių ežero yra 2x2,45 m dydžio akmuo su iškaltu 31 cm ilgio ir 23 cm pločio kryžiumi. Tikslių duomenų apie jo atsiradimą nėra.
Prie Drūkšių ežero Mačionyse pasakojama apie Drūkšių ežere nuskendusius varpus, ežero saloje rastą Dievo Motinos paveikslą.
Apie Čeberakų piliakalnį pasakojama, kad ant jo stovėjusi bažnyčia, kuri kartu su žmonėmis prasmegusi. Tokius pasakojimus galima išgirsti ir iš vyresnių vietinių žmonių pasakojimų, ir iš kunigo J. Žiogo 1909 m. užrašų. Taip pat vietinių žmonių kalbama, kad ant Lapušiškių kaime esančio kalno, kuris ilgai buvo laikomas piliakalniu, stovėjusi bažnyčia.
Pasakojama, kad Magūnų ir Vendžioniškės kaimuose (Rimšės sen.) yra buvę akmenys su velnio pėdomis, vėliau jie prapuolę.
Prie Žagarinės kaimo, netoli pilkapyno, yra buvęs akmuo su iškaltu lygiakraščiu kryžiumi.
Apibendrinant Visagino apylinkių priešistorę galima pasakyti, kad pirmieji gyventojai čia pasirodė atsitraukus paskutiniam ledynui. Mezolito laikotarpiu čia gyveno Kundos ir Mezolitinės Nemuno kultūros gyventojai. Ankstyviausi neolito laikmečio žmonės priklausė Narvos kultūrai, kuri egzistavo ir ankstyvajame bronzos amžiuje. Vėlyvajame bronzos amžiuje pasirodė brūkšniuotosios keramikos kultūros bendruomenės, kurios gyveno atviro tipo gyvenvietėse, statėsi piliakalnius. Šios kultūros gyventojai išliko iki II–III a. po Kr. Šias bendruomenes pakeitė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra (lietuvių gentys), kuri išliko iki pat istorinių laikų.
Visagino apylinkės I tūkst. po Kr. buvo apgyvendintos lietuvių genties bendruomenių. Į šiaurę nuo jų gyveno latgalių gentys, o į šiaurės vakarus –sėlių.
Dr. Algirdas Girininkas
|
