Visagino savivaldybė - Straipsneliai

Biudžetinė įstaiga
Parko g. 14, 31139 Visaginas
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre
Kodas 188711925
Tel. (8 386) 60 246
Faks. (8 386) 31 286
El. p. visaginas@visaginas.lt

Lietuviškai English Russian
Spausdinti
Tarybos posėdžių transliacija
Straipsneliai

2016 m.

DĖL MAISTO PREKIŲ ETIKEČIŲ KALBOS


KAI KURIOS VAIRAVIMO MOKYKLŲ INTERNETO SVETAINIŲ  KALBOS KLAIDOS (2016 M.) 

UAB „SUGARDAS“ TELEVIZIJOS LAIDOJE „AKTUALIJOS“ PASTEBĖTOS KALBOS KLAIDOS (2016 M.) 


KAI KURIOS VISAGINO ĮMONIŲ INTERNETO SVETAINIŲ KALBOS KLAIDOS (2016 M.)

 

SAVIVALDYBĖS DARBUOTOJŲ PASITARIMŲ KALBOJE PASTEBĖTOS DAŽNIAUSIOS KLAIDOS (I)



2015 m.

KAI KURIOS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ INTERNETO SVETAINIŲ KALBOS KLAIDOS (2015 M.)

KAI KURIOS IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGŲ INTERNETO SVETAINIŲ KALBOS KLAIDOS (2015 M.)

 

KAI KURIOS VISAGINO SAVIVALDYBĖS TARYBOS POSĖDŽIUOSE PASTEBĖTOS TARYBOS NARIŲ IR PRANEŠĖJŲ KALBOS KLAIDOS (2015-11-06 ir 2015-11-26)


UAB „SUGARDAS“ TELEVIZIJOS LAIDOJE „AKTUALIJOS“ PASTEBĖTOS KALBOS KLAIDOS (2015 M.)





2014 m.

PAGRINDINĖS KIRČIAVIMO KLAIDOS

PASITARIMŲ KALBOS KLAIDOS

KAI KURIOS NEFORMALIOJO UGDYMO ĮSTAIGŲ INTERNETO SVETAINIŲ  KALBOS KLAIDOS

UAB „SUGARDAS“ TELEVIZIJOS LAIDOJE „AKTUALIJOS“ PASTEBĖTOS KALBOS KLAIDOS (2014 m.)

KAI KURIOS VISAGINO SAVIVALDYBĖS TARYBOS POSĖDŽIUOSE PASTEBĖTOS PRANEŠĖJŲ KALBOS KLAIDOS (2014-02-27 ir 2014-04-03)

LAPKRIČIO 18-OJI – VALSTYBINĖS KALBOS STATUSO ATKŪRIMO DIENA

KAI KURIOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ INTERNETO SVETAINIŲ KALBOS KLAIDOS


2013 m.

KAI KURIOS 2013 M. LAPKRIČIO–GRUODŽIO MĖNESIAIS TIKRINTŲ INTERNETO SVETAINIŲ KALBOS KLAIDOS

PAMINĖTAS VALSTYBINĖS KALBOS STATUSO ATKŪRIMO 25-METIS

 ŠVENTĖS AKIMIRKOS

JURIDINIŲ ASMENŲ PAVADINIMUS VERTINA VALSTYBINĖ LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJA

UAB „SUGARDAS“ TELEVIZIJOS LAIDOJE „AKTUALIJOS“ PASTEBĖTOS KALBOS KLAIDOS (2013 m.)


2012 m.

KAI KURIOS 2012 M. LAPKRIČIO–GRUODŽIO MĖNESIAIS TIKRINTOSE INTERNETO SVETAINĖSE PASTEBĖTOS KALBOS KLAIDOS

VAIKŲ LOPŠELIŲ-DARŽELIŲ INTERNETO SVETAINĖSE PASTEBĖTOS KALBOS KLAIDOS

KALBOS KLAIDOS VALGIARAŠČIUOSE

UAB „SUGARDAS“ TELEVIZIJOS LAIDOJE „AKTUALIJOS“ PASTEBĖTOS KALBOS KLAIDOS (2012 m.)

PATARIMAI MOKYKLŲ INTERNETO SVETAINIŲ KŪRĖJAMS
 


 KURIS LIETUVIŠKAS ŽODIS YRA DIDŽIAUSIAS KELIAUNINKAS?

Pats didžiausias mūsų kalbos keliauninkas yra žodis kaušas, nes jis yra nukeliavęs į Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją, su rusų kalba perėjęs visą Sibirą (rusų kovš „samtis, kaušas“), nusibastęs į tūkstančio ežerų šalį Suomiją (suomių kauhn). Turi šį žodį suomių giminaičiai karelai, vėpsai. Iš kaušo kilęs ir senovės vokiečių kausse, o pastarasis davė pradžią senovės švedų kaus ir danų kaus.
O štai koks keliauninkas yra kitas mūsų žodis lokysPrancūzų akademikas, aukščiausio ordino kavalierius, paties imperatoriaus draugas Prosperas Merimė (Mérimée) dvidešimt metų beveik nieko nerašė. Ir šovė staiga į galvą 65 metų senukui mintis padovanoti prancūzams fantazijos ir siaubo kupiną novelę, kurios veiksmas vyksta be galo paslaptingoje, pasauliui anais laikais mažai pažįstamoje šalyje – Lietuvoje, Žemaičiuose.
Merimė parašo kelis novelės variantus, vienas už kitą siaubingesnius. Jis pats Lietuvoje niekada nėra buvęs ir apie šį kraštą teturi labai ribotą supratimą. Talkininkauja jam Paryžiaus lietuviai, deja, patys dažniausiai nė vieno žodžio nemokantys lietuviškai. Vis dėlto jų dėka novelėje atsiranda Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Raseiniai, net Žarėnai. Norėdamas dar labiau sustiprinti lietuvišką novelės koloritą, Prosperas Merimė atidžiai studijuoja Augusto Šleicherio „Lietuvių kalbos gramatiką“. Viename laiške jis tiesiog rašo, jog „gana gerai pramokęs žemaitiškai“. Bet koks bus novelės vardas? Norėtų Merimė ją pavadinti lietuvišku žodžiu, reiškiančiu lokį, bet iš kur Paryžiuje tą „lokį“ ištrauksi. Todėl 1868 metų spalio 9 dieną Prosperas Merimė rašo laišką savo bičiuliui, didžiajam rusų rašytojui Ivanui Turgenevui, teiraudamasis, ar šis nemokąs „žemaitiškai“.
I. Turgenevas lietuviškai, žinoma, nemokėjo, tačiau lietuvišką lokį Prosperui Merimė vis dėlto surado, surado iki šiol neišaiškintu būdu. Gal pateko jam į rankas koks nors lietuviškas žodynas, gal koks jo draugas mokėjo lietuviškai? Taigi tų pačių metų lapkričio 22 dienos laiške Merimė dėkoja I. Turgenevui, džiaugdamasis, kad „lokys – puikus žodis, ir jis bus novelės pavadinimas“.1869 metais viename Paryžiaus žurnale „Lokys“ buvo išspausdintas. Kitais metais Prosperas Merimė mirė.
„Lokys“ yra viena iš klasikinių prancūzų novelių. Išversta ji į daugelį pasaulio kalbų. Su novele per pasaulį keliauja ir lietuviškas lokys, nes verčiant paprastai pavadinimas lieka nepakeistas. Vertėjai tik paaiškina, kad tai lietuviškas žodis, reiškiąs štai tokį žvėrį. Vadinasi, lokį galime taip pat laikyti visų didžiausiu mūsų žodžių keliauninku.

SMĖLIS IR ARENA

Žodį arena šiandien turi daugelis pasaulio kalbų. Mes taip pat gana dažnai pasakome cirko arena, tarptautinė arena, politinių įvykių arena ir t. t. Be žmonių kraujo žodis arena niekados dabartine reikšme nebūtų vartojamas. Juk kam jiems skolinti tokį žodį, kuris reikštų paprastą smėlį. Taigi lotynų kalbos žodis arena reiškia smėlį, nes jis labai lengvai sugeria kraują Būtent dėl šios smėlio ypatybės lotynų kalbos arena „smėlis“ pakeitė savo reikšmę ir nukeliavo į įvairiausias pasaulio kalbas.
Prisiminkime senovės romėnų pramogas. Visi esame girdėję apie gladiatorių kautynes. Tiesą sakant, romėnai šios pramogos išmoko iš etruskų. Ten ji buvo susijusi su mirusiųjų pagerbimu. Gladiatorių kautynės kilo iš papročio, pagal kurį paimti į nelaisvę kariai būdavo verčiami kautis ant žuvusių karvedžių kapo. Vėliau gladiatorių kautynės tapo paprasta romėnų pramoga, dažniausiai rengiama po kokio nors didiko mirties. Buvo įsteigtos specialios gladiatorių mokyklos, kuriose karo belaisviai, vergai, įvairūs nusikaltėliai, prityrusių mokytojų prižiūrimi, mokėsi šių kruvinų žaidynių meno. Net ir garsusis sukilėlių vadas Spartakas iš pradžių buvo gladiatorius, o paskui gladiatorių mokytojas. Gladiatorių kautynės vykdavo specialiuose stadionuose – amfiteatruose. Amfiteatro aikštė būdavo išbarstyta smėliu, kuris sugerdavo žuvusių ir sužeistų gladiatorių kraują. Kai vienas šių „varžybų“ kėlinys baigdavosi, aikštė būdavo švariai išvaloma ir dar kartą išbarstoma smėliu, kad nauji gladiatoriai nematytų savo likimo draugų kraujo, o publika džiūgaudavo, triukšmaudavo. Taigi smėlis buvo būtinas gladiatorių aikštės daiktas. Vėliau smėlio vardu buvo pradėta vadinti ir pati aikštė. Reikšmės pasikeitimas suprantamas – juk ir mes, pavyzdžiui, futbolo aikštę kartais pavadiname žaliąja veja. Vėliau lotynų kalbos žodis arena kokio nors veiksmo vietos reikšme pateko į daugelį kalbų, ir atsirado politinės bei kitokios arenos.

PASAULIO KALBOS IR LIETUVIŲ KALBA

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.
Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.
Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.
Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).
Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.
Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.
Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.
Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.
Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.
Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.
Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose. Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba. Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.
Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

KALBOS STRUKTŪRA

Būdama universali bendravimo priemonė, t. y. apimdama visas žmonių gyvenimo ir veiklos sritis, kalba turi gana sudėtingą sandarą, arba struktūrą. Ji susideda iš įvairios kokybės elementų, arba vienetų, kurių kiekvienas atlieka skirtingą vaidmenį, turi skirtingą paskirtį.
Mažiausias kalbos vienetas yra fonema (gr. „balsas, garsas“), kuri šnekoje realizuojama tam tikru garsu. Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l, a, p ir ė. Skyrium ištartos šios fonemos nieko nereiškia (negalime atsakyti į klausimą, ką reiškia l ar p). Tačiau, jeigu mes jas tam tikru nuoseklumu sujungsime į vieną kompleksą, tada jau turėsime reikšminį kalbos vienetą, žymintį tokį plėšrų žvėrelį.
Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės, yra morfema (gr. „forma“). Pavyzdžiui, žodis tarti turi dvi morfemas: tar- ir -ti.  o žodis pa-saul-in-is – net keturias morfemas. Morfemomis vadinamos tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa.
Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema (gr. „posakis, žodis“), kurią šnekoje atitinka žodis. Leksema – tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją, t. y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo, stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas, tada ji būna vienamorfemė (pvz., liet. čia, angl. here, vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai).
 Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema, kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma (gr. „sandara“). Sintagmema – tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją. Kalbinio bendravimo procese dažniausiai mes naudojamės ne atskiromis leksemomis, realizuotomis žodžiais, bet tų leksemų junginiais. Skyrium ištarti žodžiai paprastai tik išreiškia tam tikras sąvokas, santykius ir kt., bet nepasako minties (plg. eiti, universitetas, į, aš). Kad žodžiai išreikštų mintį, reikia juos pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį (Aš einu / ėjau / eidavau / eisiu į universitetą). Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis, egzistuojantis žmogaus sąmonėje, mūsų vadinamas logema (gr. „žodis, posakis, teiginys“).
Visi čia suminėti kalbos sistemos vienetai šnekos aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos organais. Todėl jie dabartinėje kalbotyroje priskiriami prie raiškos plano. Tačiau, be garsinio apvalkalo, visi jie, išskyrus fonemą, turi dar ir tam tikrą reikšmę: jais reiškiamas tam tikras turinys (įvairios sąvokos, mintys, santykiai ir kt.). Todėl turinio, reikšmės dalykai vadinami turinio planu ir išskiriami dar šio plano vienetai.
Iš analogijos pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema (plg. gr. „ženklas, požymis“). Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma (pvz., žodžių duoti, duoklė semema susijusi su „davimo“ sąvoka, žodžių junginio pūsti į akį semema – su „miegojimo“ sąvoka ir pan.). Taigi kalbos sandarą, arba struktūrą, sudaro tokie vienetai (drauge su jų atitikmenimis šnekoje):
fonema – garsas,
morfema – morfa,
leksema – žodis,
sintagmema – žodžių junginys (sintagma),
logema – sakinys.

Savivaldybės darbuotojų pasitarimų kalboje pastebėtos dažniausios klaidos (I)

Paskutinis atnaujinimas: 2017-05-26 10:14:51
 Prisijungimas gyventojams

MUS RASITE ČIA
                                                          Miesto schema 

 

RENGINIŲ
KALENDORIUS
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Rugsėjis
    2017     
 
NAUJIENŲ
PRENUMERATA
Įveskite savo el. pašto adresą:
Įveskite paieškos raktinį žodį:
VARTOTOJŲ
STATISTIKA
Iš viso apsilankė: 10068929
Šiandien apsilankė: 4966
Dabar naršo: 121
 
© Visagino savivaldybė. Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Idamas. Naudojama Smartweb sistema