Kristinos Gedžiūnaitės personalinė fotografijos paroda „Atminties zona“

 

„ATMINTIES zona“

 

Kai industrinės teritorijos praranda savo pirminę funkciją, senieji gamybiniai pastatai, sandėliai ir kiti pramoniniai kompleksai ima nykti iš urbanistinio audinio – tyliai, be pasipriešinimo, tarsi būtų tik erdvės klaidos, o ne istorijos sluoksniai. Ignalinos atominė elektrinė (IAE) – vienas tokių nykstančių industrinių reliktų.

 

2022 m. pirmą kartą patekau į kontroliuojamą, vadinamąją „purviną“ IAE zoną. Gavau ne tik galimybę fotografuoti ardomas erdves, bet ir kūniškai patirti jų painią struktūrą bei pastovėti ant I-mojo reaktoriaus. Monumentalus atominės jėgainės mastelis ir sudėtingi inžineriniai peizažai paliko šiurpulingai didingos technologinės katedros įspūdį, keliančią nuostabą ir pagarbos jausmą. Tai viena unikaliausių vietų, kuriose teko lankytis.

 

Atominės infrastruktūra nėra vien statybinė konstrukcija iš plieno ir betono. Joje slypi socialinių santykių, organizacinės kultūros, darbo etikos, technologinės pažangos, ekonominės sistemos ir kiti nematerialūs istorijos liudijimai. Todėl objekto mechaninis demontavimas nėra neutralus veiksmas – tai kolektyvinės atminties sluoksnio ir vietos genius loci (unikalios, neapčiuopiamos vietos atmosferos) praradimo/ištrynimo aktas.

 

IAE, kaip prieštaringas antropoceno įkūnijimas, negali būti romantizuojama, o ir jos architektūrinis monumentalumas neglosto akies – mastelis gąsdina, medžiagiškumas atrodo svetimas šiuolaikinėms, stiklo ir šviesos architektūros madoms. Tačiau būtent šis architektūrinis brutalumas, technologinis grynumas ir inžinerinis tikrumas yra autentiškas atominės epochos ambivalentiškumo liudijimas.

 

Svarstau, ar sunaikinimas yra vienintelis kelias ne tik pramoninėms struktūroms, kurios praranda ekonominį produktyvumą, bet ir atominei jėgainei? Tebestovinti IAE struktūra yra giliai simbolinis pėdsakas, turintis daugiasluoksnę kultūrinę vertę.

 

Fotografijų serija „Atminties zona“ žvelgia į demontuojamą atominį objektą kaip tarpinės būsenos monumentą – tarp galios ir tylos, perspektyvos ir sąstingio, naikinimo ir išsaugojimo, tarp sielvarto dėl to, ko nebėra, ir nežinomybės dėl to, kas laukia. Neaprėpiamos erdvės, milžiniškos konstrukcijos ir objektų visuma dokumentuojamos ne tik kaip atominio paveldo fragmentai, bet ir kaip bandymas įskaityti gyvosios atminties pėdsakus žmonių apleistoje infrastruktūroje.

 

Paroda finansuoja – Lietuvos kultūros taryba
Partneris – VĮ Ignalinos atominė elektrinė (Altra)
_________________________________________________________

 

Parodą sudaro Kristinos Gedžiūnaitės 2022–2025 m. fotografijos ir koliažai, sukurti naudojant Visagino miesto muziejaus archyvuose saugomas Vasilijaus Čiupačenko 1978–1983 m. nuotraukas. Ekspoziciją papildo britų kūrėjų Laurie Griffiths ir Jonty Tacon dokumentinis trumpo metro filmas Decommissioning A Dream, kurio premjera įvyko 2025 m. rugsėjo 20 d. Visagine.